Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

Kompozitorė, prof. Eduardo Balsio mokinė, Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė, profesorė

Paskutinis susitikimas

Audronė Žigaitytė,
„Diena“, 1994 m. gruodžio 20 d.

1984 metų lapkričio trečiąją buvau ligoninėje. Niūrų šeštadienio vakarą ramybės nedrumstė sugedęs televizorius. Paskambinau namo. Prislėgtas mamos balsas kažkodėl pirmiausia paklausė, ar žiūrėjau „Panoramą“. Man paaiškinus, kodėl nežiūrėjau, kone pašnibždomis (tik gerokai vėliau supratau to šnabždesio tramdomą skausmą) ji trumpai tarstelėjo:

– Profesorių Balsį iš Druskininkų parvežė. Labai blogai…

Net neprisimenu, ar daugiau apie ką šnekėjomės. Net nesigilinau, kokia liga – man pakako, kad JĮ PARVEŽĖ…

Grįžau palaton. Miegas neėmė. Pro langą debesų nuolat dangstoma vaiskiai švytėjo pilnatis. O dangus vis giedrėjo, vis daugiau rados žvaigždžių. Ir man atrodė, kad tokią naktį ir sunkiausias ligonis turi pasveikti. Mąsčiau apie profesorių…

Kada jį sutikau pirmą sykį?

Tiksliau būtų sakyti net ne jį, o jo muziką. Tada aš buvau visai dar mažytė ir mėgstamiausi baletai man buvo du – „Eglė žalčių karalienė“ ir „Gulbių ežeras“. Tik vieną žiūrėdama nė sykio ašaros nebraukdavau, o į kitą vesdama mama nuolat perspėdavo: jeigu vėl verksi, niekur neisim! Žinoma, verkdavau „Eglėje“. Ir kai iš namų ją žalčiai veždavo, ir kai ji Žilviną palikdavo žemėn grįždama, ir kai broliai Drebulytę mušdavo, ir kai eglė žaltį vardu šaukė, o šis kraujo puta atplaukė, ir kai ji medžiais vaikus užkeikė… Per tą baletą ir skaityti anksti išmokau – Salomėjos Nėries poemą taigi reikėjo atmintinai išmokti! Ir vis žodžius skaitydama muziką girdėjau. Tokia ji buvo sava, tokia artima… O vėliau, jau profesoriaus klasėje, pamenu, net žado netekau, kai jis man parodė nuostabiosios Eglės temos šaltinį Jadvygos Čiurlionytės „Lietuvių liaudies dainų“ rinktinėje. Še tau, kad nori –

„Oi tu sakal, sakale“… O jau tos knygos paraščių margumas – pieštuku čia gerokai padirbėta. Ir pati profesorė ne sykį yra pabrėžusi kūrybingą Eduardo Balsio lietuviškumą.

Kitas kūrinys, kuriuo ir maža būdama pajėgiau žavėtis, – oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“. Tiesiog nenusakomas derinys: muzika vaikams apie vaikus ir sykiu suaugusiems vaikų balsais bylojanti amžinas tiesas… Gal tada pirmą kartą ir kompozitorių Eduardą Balsį pamačiau. Ne kaimyną, ne kiemo draugės tėvelį, o – KOMPOZITORIŲ… Kaip šiandien atsimenu, kokį jaudulį pajusdavau po tos premjeros mums atsitiktinai susitikus…

O vėliau reikėjo rinktis gyvenimo kelią. Žinoma, įdomiausia daryti tai, ko nenori tėvai – ir aš nusprendžiau tapti kompozitore. Veltui jie atkalbinėjo – vienintelis argumentas mane kiek dar laikė: „Jeigu į savo klasę priims Eduardas Balsys“.

Ir kiek savaičių, kiek mėnesių kankinamai ilgai laukiau, niekaip nesuderindama mintyse to man be galo didelio kūrėjo ir savęs greta jo… Net negalėjau įsivaizduoti jį esant lygiai taip tėviškai šiltą ir artimą kaip ir jo muzika! Ir kokiu būdu jis viską apie mus žinodavo net neklausinėdamas? Šito jau niekad nesužinosiu. Ir brangino jis lygiai mus visus – tiesiog kaip tikras tėvas, neišskirdamas nė vieno iš kitų. Ir niekad nesistengė nė vieno pakeisti – priešingai, vis ragino daryti tai ir taip, kas ir kaip labiausiai patikdavo.

Tik jau tingėjimo tai nepakęsdavo! Pats nepaprasto darbštumo būdamas, ir mumyse šitai ugdė. Lygiai kaip ir pasitikėjimą savimi.

Buvo man toks lemtingu tapęs gyvenimo epizodas. Reikėjo rinktis temą diplominiam darbui. Nenorėjau simfonijos, nenorėjau ir instrumentinio koncerto ar simfoninės poemos rašyti. Jau buvau bepradedanti panikuoti – laikas tai eina. O profesorius sykį ir sako: „Operą rašyk – juk patinka šis žanras“.

Aš? Operą? Taigi anksti dar, sakau.

– O Mozartui ką – nebuvo anksti?

– Betgi aš ne Mozartas! – jau rėkte išrėkiau pasimetusi.

– Bus kas pasako ir be tavęs, kad tu ne Mozartas, o pasirinkai šį sunkų kelią, tai ir būk įsitikinusi, kad tu ne prastesnė už Mozartą…- su tik jam būdinga ramybe nusišypsojo profesorius. Ir čia pat pradėjome rinkti siužetą, kuris ir taip, pasirodo, abiem (!) buvo aiškus.

Taigi, sutinkant aštuoniasdešimtuosius (1980) metus mes abu su profesoriumi rašėme operas! Tik man terūpėjo vien mano darbas, o jam – šešiasdešimtmečio jubiliejus, mes šeši, simboliškai susirinkę draugėn diplominių darbų rašyti (tai buvo vienintelis atvejis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos istorijoje, kai vienas profesorius išleido šešis diplomantus) ir dar operos „Kelionė į Tilžę“ rengimas premjerai.

Ir kaip užtekdavo profesoriui jėgų ir laiko viskam?

Žinoma, tada apie tai net nepagalvodavau – tai ramybės neduoda šiandien.

Lygiai kaip šiandien ramybės neduoda ir profesoriaus Eduardo Balsio kūrybinių nuostatų lengvabūdiškas nepaisymas. „Į bendrą katilą paprasčiausiai pridėjus įvairių priemonių ir pamaišius, tam tikrą vaizdą galima gauti, bet jis bus be didesnio vidinio ryšio ir vargu ar pajėgs jaudinti“, – sakydavo profesorius.

Jis nuolatos pabrėždavo, kad, norint turėti savo nuomonę, pirmiausia būtina daug ŽINOTI. Tas jo paties begalinis žinių troškimas negalėjo ir greta esančių palikti abejingų. Juk tik norėdamas geriau įsigilinti į išskirtines partitūras, jis jas tiesiog kaligrafiškai perrašinėdavo! Instrumentų tembrų prigimties paisymas net formuojant teminę medžiagą – tai vėlgi profesoriaus k8rybinis priesakas, deja, svarbus jau dažniau tik mums, buvusiems JO mokiniams.

E. Balsys tiesiog neapkentė diletantizmu kvepiančio išorinio efekto arba, taip vadinamos vienkartinės muzikos, kuri pajėgi tik stebinti, o ne jaudinti.

Ar sensta profesoriaus idealai?

Jokiu būdu!

Ir geriausiai tai liudija jo paties muzikos gyvybingumas. Nors vis rečiau koncertų salėse suskambanti – visų mūsų aplaidumas – ji kiekvieną sykį stebina vis kitomis, dar negirdėtomis spalvomis, emocijų būsenomis ir, atrodo, kad kurta tik vakar. Tiesiog šimtmečių patikrintai klasikai skirtas komplimentas – daugkartinė, nesenstanti, beribė muzika!

Šiandien minime profesoriaus 75 metų sukaktį. Tiek jam tebūtų sukakę, o jau dešimt metų jo nebėra.

Ir tą naktį užplūdusios mintys apie profesorių pilnačiai šviečiant, regis, nė akimirkai nenutrūko. Dar teko išgyventi laidotuvių skausmą. Bet tai įvyko tarsi kažkur kitur, labai toli ir nebebuvo susiję su profesoriumi…

O jis taip ir liko šalia, nuolat primindamas apie protą ir širdį muziką rašant, lygiai kaip ir jos klausant…

P/S

„Variacijos širdies tema“

Unikalų kūrinį – „Dedikaciją Eduardui Balsiui“ (variacijos E-d-B-a tema), sukūrė kompozitoriaus mokiniai: V. Bartulis, D. Kairaitytė, G. Kuprevičius, A. Lapinskas, V. Ločeris, L.V. Lopas, V. Mikalauskas, A. Martinaitis, V. Paketūras, A. Šenderovas, J. Širvinskas, J. Tamulionis, K. Vasiliauskaitė, A. Žigaitytė. 1995 metų sausio 12-ąją Menininkų rūmų Baltojoje salėje įvyko ilgai lauktas vakaras – unikali  premjera.

Greta savo kūrybos turėjo E. Balsys ir mus – savo mokinius, kuriuos taip pat savotiškai „kūrė“, stengdamasis pažadinti tai, kas būdinga kiekvienam – tik jam vienam.

„Visi kūriniai turi būti su charakteriu. Ypač didesnieji ar net sceniniai. Nevaržykite fantazijos, emocijų. Kalbėkite taip, kaip jaučiate. Pirmiausia turi būti matoma jūsų širdis. O šedevrai sukuriami ne iš karto“, – taip diena iš dienos mums kalbėjo profesorius.

Prieš metus niekas negalėjo įsivaizduoti, koks bus šis vakaras. Nes labai daug žmonių jį kūrė.

Nebūtų tada Donatas Katkus pasižadėjęs atlikti būsimą kūrinį, nebūtume siuntę visiems E. Balsio mokiniams laiškų su siūlymu profesoriaus inicialų E-d-B-a garsais parašyti variaciją, nebūtų net keturiolika autorių atsiuntę savųjų variacijų, nebūtų įvykęs dar vienas stebuklas – rašėme visi nesitarę, kas ką ir kaip darys, o kiekviena variacija atrado jai skirtą vietą bendrame vientisame kūrinyje su kulminacijomis ir atoslūgiais, su jaudulį keliančiu susikaupimu ir staigiu emocijų protrūkiu.

Ne vienas šį kūrinį klausęs nerimo jam nuskambėjus: kodėl autoriai programoje surašyti abėcėlės, o ne variacijų atlikimo tvarka?

Ogi labai paprastai: šį kartą tai buvo keturiolikos meile MOKYTOJUI alsuojančių širdžių vientisas kūrinys – ir viskas!

Ir tik kūriniui nuskambėjus – dar daugiau – praėjus nuo tos akimirkos ne vieneriems metams susimąstai: koks turėjo būti tas MOKYTOJAS, kurio atminimui susitelkę net keturiolika JO mokinių be vardo ir pavardės įvardijimo sukūrė paminklą – tokį, kokį sugebėjo, bet Lietuvoje dar nebūtą…